Saulius Mikalauskas

Projekto ekonominė dalis stebėtinai dažnai laikoma neesmine, o juk yra kaip tik atvirkščiai – statoma ne tik už pinigus, bet ir dėl pinigų: rangovas dirba dėl pelno, užsakovas arba investuoja tiesiogiai siekdamas pelno, arba vysto savo infrastruktūrą siekdamas didinti pajamas ir pelną. Net jei statytojas yra privatus asmuo, ketinantis pasistatyti sau būstą, šio norima ne tik gražaus ir patogaus, bet ir ekonomiškai naudingo.

Ekonominė projekto dalis nuvertinama dėl kelių priežasčių:

• įstatymų netobulumas – gundantys leidimai užsakovui reguliuoti projekto sudėtį, spragos ir dviprasmybės statybos techniniuose reglamentuose, pertekliniai reikalavimai (pavyzdžiui, teikti konkursinius pasiūlymus pagal projektinius darbų skaičiaus žiniaraščius), aiškiai nepaskirstyta atsakomybė – visa tai tiesiogiai mažina projektų kokybę, vadinasi, gerokai padidina kaštus;
• statybos proceso dalyvių nekompetencija. Neįtikėtina, tačiau vos 5–15 proc. mūsų apklaustų įmonių nurodė, kad dar statybos planavimo (projektavimo) laikotarpiu sudaro realius kalendorinius grafikus;
• technologinis statybos proceso dalyvių atsilikimas, kurį iš dalies lemia būtent valstybinių institucijų nesugebėjimas pripažinti ir įteisinti pažangiausių technologijų.

Visi šie veiksniai lemia didelį neapibrėžtumą, dėl kurio bet koks statybų proceso planavimas, ypač ekonominis, beveik netenka prasmės. Iš čia ir nihilistinis požiūris į projektą ir sąmatas – kam tie „popieriukai“, jei faktiškai viskas bus kitaip?

Visa tai galima pasakyti ir apie statybos proceso dalyvius, kurie jau taiko statinio informacinio modeliavimo BIM instrumentus. Nors išsprendžia daugybę problemų, BIM dar nėra panacėja – norint pasiekti išties gerų rezultatų, būtina suderinti visą statybos procesą, įskaitant duomenų analizę, skaičiavimo metodikas, teisinį reglamentavimą.

Perspektyvos

Džiugu, kad BIM, atveriantis didžiules perspektyvas, vis plačiau taikomas ir Lietuvoje. Pastato informacinis modeliavimas gerokai palengvina ir sąmatininko darbą, pradedant kiekių skaičiavimais ir baigiant bendra projektų kokybe (ne paslaptis, kad dauguma projektų Lietuvoje itin prastos kokybės, neretai trūksta net būtiniausios informacijos arba ji pateikiama klaidingai).
Optimistiškai nuteikia, kad Lietuvos universitetuose bei kolegijose vis daugėja mokymo programų, nes rinkai žūtbūt reikia jaunų specialistų, kurie savo ateitį sietų su skaitmeninėmis technologijomis ir efektyviu išteklių valdymu.

Toliau vystomi konkretūs BIM sprendimai, susiję su projektų ekonomine dalimi – kiekių skaičiuoklės (dažniausiai panaudojant IFC formatą), sąmatinės informacijos suvedimas projektavimo aplinkoje, automatizuotas sąmatų sudarymas – ypatingą dėmesį sutelkiant į programinių produktų integraciją. Atėjo laikas pradėti naudotis šiais sprendimais!

Vis dar daug problemų yra viešųjų pirkimų srityje. Turbūt nereikia įrodinėti, kad mažiausios kainos kriterijus visiškai nebeatitinka šios dienos poreikių, ypač vertinant valstybiniu požiūriu. Ir nors kompleksiškesnis ekonominio naudingumo kriterijus jau gali būti apskaičiuotas naudojant šiuolaikines technologijas, tačiau trūksta reglamentavimo (kas turi būti įtraukta, kaip skaičiuoti bazinius rodiklius, tokius kaip infliacija ir pan.) ir kontrolės, reguliarių eksploatavimo rodiklių ir jų atitikimo deklaruotiesiems įvertinimo. Tai būtina spręsti kuo greičiau, visų pirma diegiant BIM palaikančias technologijas valstybinėse institucijose, tokiose kaip Valstybinė statybos ir teritorijų planavimo inspekcija, Registrų centras ir kt.

Vienas tokių sprendimų, lengvai diegiamų ir turinčių neabejotiną praktinę naudą, jau dabar galėtų būti unifikuotas sąmatų formatas (USF) ir bendra skaičiavimo metodika. Šiuo metu Lietuvos rinkai siūlomos keturios sąmatinės programos, kas konkurencijos atžvilgiu yra puiku, bet kartu tai ir daugiau nei keturi sąmatų formatai, kurių dauguma nepritaikyta internetinėms technologijoms. Dar blogiau, kad tai reiškia ir keturis skirtingus skaičiavimo būdus! Todėl iš tų pačių pradinių duomenų (kainos, normos, procentinių priskaičiavimų reikšmių) galima gauti keturias skirtingas sumas, ir, deja, šie skirtumai pernelyg dideli, kad galėtų būti ignoruojami – visõs statybos pramonės mastu tai dešimtys ar šimtai milijonų eurų.

USF galėtų tapti standartu ir pateikiant sąmatinę informaciją per viešuosius pirkimus, nes puikiai tinka internetinėms technologijoms, suderinamas su BIM (konstruktyvų identifikavimas) ir gali būti reikiamo detalumo. Jis jau naudojamas tokiuose reikšminguose sprendimuose, kaip elektroninis statybos žurnalas (statyboszurnalas.lt), statybos projektų valdymo sistema sbs.Project (www.sbsproject.com) ir kitur.

Ką reikėtų tobulinti

Tradicinė sąmatinės dokumentacijos – komplekso, objekto, žiniaraščio (sąmatos), skyriaus (kai kuriose programose – poskyrio) – struktūra nebeatitinka dabarties poreikių. Ji vis dar yra grynai subjektyvus (pagal įpročius ir pripratimą) konkrečios įmonės specialisto vertinimas, kuris gali būti (ir dažnai yra) visiškai nepatogus kitiems statybos proceso dalyviams. Subrangovai gali organizuoti darbus kitaip, nei numatė projektuotojas ar tas, kas sudarė konkursinį žiniaraštį, pagal kurį reikalaujama teikti pasiūlymus. Nepamirškime ir Viešųjų pirkimų tarnybos, Statistikos departamento ar bet kurios kitos įmonės, norinčios rinkti statistinius duomenis, – jos negalės to padaryti, nes žiniaraščio struktūra gali visiškai „paslėpti“ reikiamą informaciją. Akivaizdi išeitis – vadovautis bendruoju konstruktyvų klasifikatoriumi, naudojamu BIM projektuose, ir derintis prie konkrečiame modelyje esančios struktūros, tokiu būdu paliekant galimybę susirinkti reikiamus duomenis bet kokiu norimu pjūviu: statinio aukštais, konstruktyvais, vidaus ar išorės apdaila ar bet kaip kitaip. Kartu supaprastės ekonominės bei konstrukcinės (architektūrinės, technologinės) dalies sąryšis.

Priskaičiavimus sąmatoje, kaip rodo praktika, irgi būtina tobulinti. Visų pirma reikia kalbėti apie „Sodros“ mokestį, kurio sąmatose skaičiuoti tiesiog nėra prasmės: jis yra tik vienas iš mokesčių, be to, sąmata (ypač tol, kol joje bus „darbo jėga su vidutine kategorija“) nėra algalapis – su VMI ir „Sodra“ įmonės atsiskaito ne pagal ją. Statybvietės išlaidos – taip pat vienas iš aspektų, kurie jokiu būdu neturi būti skaičiuojami procentine išraiška. Išlaidos statybvietės personalui, įrengimui ir eksploatacijai yra tokios pat konkrečios, kaip ir išlaidos patiems statybos darbams, tad natūralu jas apskaičiuoti normalia, suprantama sąmata.

Valstybės vaidmuo

Statybos resursų skaičiuojamųjų kainininkų ir normatyvų parengimas – gryniausia valstybės funkcija, nes gyvybiškai svarbi visų pirma pačiai valstybei, kaip didžiausiam užsakovui. Juk kalbame apie statybos pramonę, sudarančią didelę BVP dalį, tad kainos ir normos rodikliai turi būti maksimaliai aiškūs ir skaidrūs, su aiškiai apibrėžta jų įvertinimo ir panaudojimo metodologija.

Būtina skaidrinti normatyvus. Pagal apibrėžimą normatyvas sudaromas bendriausiam atvejui, bet turimi lietuviški normatyvai sunkiai priderinami prie konkrečios situacijos: neaišku, kaip apskaičiuotos normos ir kaip jos priklauso nuo bazinių parametrų (pavyzdžiui, dažų išeiga, nurodyta ant pakuotės, – tai ne tas pats skaičius, koks bus „dažymo“ normatyve). Tą patį reikia pasakyti ir apie koeficientus, kurių esmė – parodyti, kad padaryti pakeitimai (įvertinta kažkokia papildoma sąlyga): jau daugiau nei du dešimtmečius naudojami parametriniai normatyvai, kurie daug patogesni, o ir jų galimybės beveik neišsemiamos.

Normatyvuose vartojamas terminas „Darbo jėga su vidutine kategorija x.xx“ visiškai nebeatitinka šiandienos poreikių, tai tiesiog beprasmis svarbių duomenų užšifravimas į abstraktų rodiklį, nepritaikomą nei kalendoriniam planavimui, nei atlyginimams skaičiuoti, nei kontrolei. Kiekvienam darbui, kuriam apskaičiuojamas normatyvas, reikalinga „optimali grandis“, kurią gali sudaryti ne vienas specialistas ir net ne vienos profesijos atstovas, ir būtent tai nori matyti ne tik sąmatininkai, bet ir vadovai. Detalus reikalingų darbininkų (su nurodytomis realiomis kategorijomis) sąrašas gerokai supaprastintų glaudesnę sąveiką su planavimu ir apskaita – atsirastų reali galimybė susieti skaičius sąmatose ir atliktų darbų aktuose su mokamais atlyginimais.

„Skaičiuojamosios“ resursų kainos, „rekomenduojamos“ išlaidų vertės – tai statistiniai įverčiai, kuriais galima vadovautis, bet jokiu būdu negalima aklai pasikliauti kaip „realiais“: sąmata, sudaryta naudojant statistinius įverčius, turi ne tik taškinį įvertį (pavyzdžiui, bendra vertė, darbo jėgos sąnaudos ir pan.), bet ir deviaciją (standartinį nuokrypį), kuri, kaip rodo ilgamečiai duomenys, net idealiu atveju bus ne mažesnė kaip 5 proc. Valdininkai ar ekspertai, vertindami pasiūlymus, turi to nepamiršti ir suprasti, kad nuokrypiai nuo „normatyvinių“ (kitaip – „vidutinių“, „skaičiuojamųjų“) reikšmių ir į mažesnę, ir į didesnę pusę yra normalu.