Pastaruoju metu tiek viešojoje erdvėje, tiek profesionalių projektuotojų bei statybininkų diskusijose dažnai galima išgirsti minint mūsų ausiai gana keistą garsų derinį – BIM (angl. Building Information Modelling). Lietuviškas šios santrumpos atitikmuo būtų SIM – statinio informacinis modeliavimas, arba, kalbant dar tiksliau, tai galėtų reikšti tiesiog funkcinį bei fizinį objekto vaizdavimą skaitmeninėje erdvėje.
Atrodytų, kad viskas tuo ir pasakyta, o debatai šia tema tėra bandymas išsiaiškinti dar neįprastos technologinės naujovės esminę prigimtį, raidą, perspektyvas. Gerai tai ar blogai? Tokį vertinimą galima būtų palyginti su panašiu klausimu: ar geriau būsimo pastato viziją ir planus pateikti dviejose aliejumi nutapytose drobėse (kaip XVII a. tai padarė italų meistrai, pristatydami Pažaislio ansamblio projektą užsakovams), ar vizualizuoti sumanymą kompiuterinėmis priemonėmis? Kaip liudija istorinė patirtis, idėjos pateikimo būdas neturi įtakos galutinio rezultato kokybei – nors techninės priemonės tuo metu ir buvo kuklios, baroko stiliaus šedevras lygiuojasi į geriausius Europos architektūros pavyzdžius.
Dabartinis Architektūros įstatymas sustiprino šios srities meninės raiškos svarbą, juridiškai išryškino antropogeninės ir natūralios gamtos dermę bei lemiamą kraštovaizdžio įtaką. Nors tai visais laikais turėjo įtakos architektūros sprendiniams, tačiau dabar tiems oponentams, kurie prieštarauja akivaizdžioms tiesoms, jau galima drąsiai prieš nosį pamojuoti svaria dokumentų byla.
Sunkioji šio klausimo pusė – rezultato kokybė ir jos vertinimas – išliko nepakitusi nuo neatmenamų laikų. Kita vertus – o kokiu keliu eidami tą kokybę galime pasiekti geriausiai?
Pirmą kartą terminą „algoritmas“ mano karta išgirdo mokyklos dešimtoje klasėje, o mūsų aplinkoje kompiuterinis projektavimas realų pagreitį įgavo maždaug prieš dvidešimtmetį. Iki tol puikiai braižėme rankomis įvairiausiuose popieriaus lapuose, naudojome kopijavimo skaidruoles. Rankų darbo technologijomis realizuotas ne vienas objektas, viskas atrodė normalu ir puiku… Tačiau su kvietimu dalyvauti tarptautiniame projekte (Vilniuje buvo kuriama moderni akmens vatos gamykla „Paroc“) mūsų įmonei buvo pateiktas ir reikalavimas – visa informacija turi būti skaitmeninė. Tai buvo esminis lūžis, lėmęs perėjimą nuo braižymo ranka prie kompiuterinio projektavimo. Periodas buvo nelengvas visais atžvilgiais: reikėjo ne tik keisti mąstymą ir supratimą, bet ir per trumpą laiką įsisavinti visiškai naujus darbo metodus, įsigyti neįprastos brangios technikos.
Klientų tokie dalykai paprastai nedomina: nenori – nedirbk, bet kitaip nebus. Na, vien už dalyvavimą rimtesniame projekte šiais laikais banke tenka palikti įspūdingą užstatą, o apie projektavimo technikos bazę nelabai kas ir klausia. Gal tai tampa priverstinio progreso varikliu ir civilizacijos raidos paslaptimi? Kalbant dar konkrečiau, anksčiau architektų mokymo programos buvo pagrįstos klasikiniais architektūros sampratos ir traktuotės metodais. Jau per stojamuosius egzaminus reikėdavo pademonstruoti profesionalius piešimo, braižybos, kompozicijos pagrindus. To buvo įmanoma išmokti tik papildomai ruošiantis – bendrojo lavinimo mokykloje gautų įgūdžių toli gražu nepakakdavo. Šie profesiniai pagrindai gana ilgai ir metodiškai būdavo tobulinami studijuojant aukštojoje mokykloje.
Technologinis progresas esmingai keičia mokslo ir darbo metodus, tai vis ryškiau atsispindi ir studijų programose. Piešimo, braižybos rankomis užduočių mažėja, jų vietą užima kompiuteriniai mokslai. Dailyraščio pamokos pradinėse klasėse gal jau skamba kaip istorinė atgyvena, šrifto menui mažai dėmesio skiriama ir aukštojoje mokykloje. O kokia šrifto prasmė? Juk laiškų ranka vis vien neberašome…
O kaip bus su klasikine disciplina – piešimu iš natūros? Kas lavins žmogaus pastabumą, proporcijų pojūtį, proto ir rankų judesių koordinaciją etc.? O gal viso to nebereikia? Ekonominiai skaičiavimai bei pagal verslo planų poreikius suprogramuotos lentelės padeda investuotojams greitai ir efektyviai atsirinkti racionaliausius sprendimus. Sudėtingai motyvuojamos estetinės architektų ambicijos gali neapdairiai pakelti projektų kainą.
Besikeičiančios technologijos, kad ir kaip jas vadintume, iš esmės negali nulemti sukuriamo produkto vertės – tiesiog gali palengvinti ir patikslinti darbo rezultatus. Kita vertus, moderniausios kompiuterinio projektavimo programos suteikė realias galimybes labai tiksliai perteikti neišklojamų paviršių matmenis, susiformavo parametrizmo sąvoka. Rankiniu būdu taip braižyti būtų itin sudėtinga. Dar sudėtingiau būtų perteikti informaciją statybininkams, eksploatuotojams. 3D spauda jau tapo kasdienybe, prieinama net studentams. Vis dažniau girdime apie šiuo metodu jau sėkmingai realizuojamus tikro dydžio objektus.
Jaunasis architektas, atėjęs darbuotis į gamybos sferą, a priori laikomas specialistu, pasirengusiu dirbti visomis projektavimo programomis. Vizualizacija – pirmutinis projekto pateikimo statytojui reikalavimas. Projektuotojas iš dalies tampa savo vizijų įkaitu: nelengva apsiginti prieš investuotojus ar net visuomenę, kai tolimesnio projektavimo metu neišvengiamai atsiranda pasikeitimų. Sako – vizualizacijose jis atrodė kitaip… Tenka įrodinėti, kad eskiziniame projekte paprasčiausiai neįmanoma perteikti tikslaus galutinio projekto vaizdo, paklaida ir pokyčiai yra natūrali, neišvengiama kūrybos proceso dalis.
Darbo procesas primena muzikos lavinimo metodiką – nedalyvaujant kasdienėje kompiuterinės braižybos rutinoje, paprasčiausiai prarandami profesiniai įgūdžiai. Kita vertus, ši veikla gerokai keičia žmogaus mąstymo struktūrą ir darbo specifiką.
Maksimalus projekto sudėties skaitmeninimas, skambiai pavadintas BIM, tampa neišvengiama projektavimo darbo dalimi, dar glaudžiau susiejančia intelektą su materija. Kiek tai gali teigiamai ar neigiamai paveikti kūrybos procesą, priklauso tik nuo konkrečių asmenybių profesionalumo bei gebėjimo suvaldyti procesus. Tai nėra lengvas persiorientavimo kelias. Norom nenorom iškyla XVIII a. luditų (mašinų laužytojų) istorija… Žinoma, šiuolaikinio projektavimo technologijos neatsiejamos nuo technikos progreso, nuolatinio sistemų ir programų atnaujinimo, galų gale – finansinių investicijų. Nors nuolatinė progreso raida natūraliai atpigina technologijų savikainą, tačiau naujovės ir noras būti avangarde visada kainuoja gerokai brangiau.
Pastaruoju metu pasaulyje einama dar toliau. Projektavimo technologija pradėta sieti su realizacijos metodika (BAM – angl. Building Assembly Modelling) ir objekto eksploatacijos ateitimi (BOOM – angl. Building Operation and Optimisation Modelling). BIM-BAM-BOOM sistemos šūkis – geresnis projektas, geresnė statyba, geresnė eksploatacija. Skamba kiek sarkastiškai, bet šiokia tokia prasmė yra.
Tačiau kaipgi bus su kūrybos pamatų grandine mintis – idėja – koncepcija? O kaip dėl planų, nutapytų drobėje? Lieka daug neatsakytų klausimų, kuriuos gal paaiškins laikas. Tenka kiek nuobodžiai pakartoti chrestomatines tiesas: viskas – paties kuriančio žmogaus rankose, o statytojus ir visuomenę domina tik rezultatas.
(Nuot. aut. Simas Bernotas)
Prof. Gintaras Čaikauskas
Architektas
