Statinio informacinis modeliavimas (angl. Building Information Modelling, BIM) nuo pat atsiradimo yra procesas. Žvelgiant iš projektų valdymo perspektyvos, procesas turi savo apribojimus ir dalyvius, kurie, taikydami geriausias praktikas ir savo žinias bei patirtį, gali susitarti, kaip projektas bus valdomas, kaip vyks jo įgyvendinimas, kokie bus naudojami įrankiai, kokie bus projekto vystymo etapai.
Lietuvoje labai paplitęs įsitikinimas, kad įstatymų bazė nepritaikyta statinio informacinio modeliavimui taikyti. Taip, projekto atidavimas apsunkinamas brėžinių, aprašomosios dalies rengimu, tačiau tai yra išvestiniai BIM elementai, patį procesą apsunkinantys labai nestipriai. Projektas toliau gali būti vykdomas pagal susitarimą – sutartį, susiejamą su projekto protokolu arba standartu.
Pasaulis jau sukaupė vertingą BIM sutarčių praktiką
BIM metodų taikymas projektuose neatsiejamas nuo tinkamo teisinio įforminimo. BIM projektų istorija pasaulyje, įskaitant eksperimentinius projektus, siekia kelis dešimtmečius, todėl susiklostė ir nemaža BIM taikymo sutarčių praktika, kuri kai kuriais atvejais jau standartizuota.
Dėl savo integruotumo ir tiesioginio ryšio su vieningos projekto komandos sąvoka BIM dažniausiai taikomas integruotos projekto komandos projektuose (angl. Integrated Project Delivery, IPD) ir generalinės rangos su projektavimu projektų modeliuose (angl. Design-build).
Kaip ir taikant kiekvieną projekto įrankį ar metodą, BIM atveju būtinas bendras projekto dalyvių sutarimas. Jis dažniausiai įforminamas sutartimi. Jei įrankis ar metodas yra nestandartinis arba plačiai nenaudojamas ir jo neįmanoma apibrėžti sąvoka ar standartu, pavyzdžiui, ISO 9001, procesams ir dokumentų valdymui apibrėžti, būtina parengti tokio metodo ar įrankio naudojimo projekte aprašą.
Šis aprašas dydžiu gerokai pranoksta net didelę sutartį, todėl rengiamas kaip atskiras dokumentas ir dažniausiai vadinamas projekto protokolu arba standartu. Tai išsprendžia dvi problemas: pirma, sutartis netampa gremėzdiška ir sunkiai valdoma, antra, protokolą galima prijungti prie kitų projekto sutarčių. Be to, protokolas prireikus gali būti keičiamas – papildomas, pataisomas ar keičiami dalyviai, o sutartis visam projektui yra viena ir nekintanti.
Nuoroda į parengtą ir užpildytą protokolą pateikiama visose sutartyse. Vieniems projekto dalyviams jis taikomas visas, kitiems pagal poreikį.
Labai svarbus yra projekto šeimininko (užsakovo ir jo atstovo – projekto vadovo) vaidmuo procese, nes šie reikalavimai turi būti iškelti ir sutarti pačioje projekto įgyvendinimo pradžioje, kad įgyvendinimas būtų kuo sklandesnis.
Šis modelis gali būti taikomas ne tik įgyvendinant projektus, kuriuose taikomas BIM, bet ir be išimties visuose kituose projektuose. Projekto protokole (standarte) apibrėžiama daugybė papildomų susitarimų dėl komunikacijos, informacijos prieinamumo ir kitų aspektų, padedančių neprarasti informacijos, bendrauti, operatyviai rasti reikiamą dokumentą.
Tokių sutarčių šablonus naudoja bene visos pažangios šalys, šis modelis nesunkiai pritaikomas ir FIDIC sutartims. Vienas tokių pavyzdžių yra Amerikos architektūros instituto (angl. American Institute of Architecture, AIA) parengti sutarčių, susietų nuorodomis ir apibrėžiančių integruotos projekto komandos darbą, šablonai.
Airiai BIM reikalavimus įtraukia į savo viešojo sektoriaus pirkimų sutarčių šablonus (angl. public works contracts, PWC), naudodami CIC BIM protokolą. Didžiojoje Britanijoje į NEC3 sutarčių šablonus įtraukiamas tas pats CIC BIM protokolas.
Kai taikomi šie modeliai, užsakovas perka ne tik galutinį rezultatą, bet ir bendrą procesą, o tai vienareikšmiškai mažina projekto rizikas ir gerina rezultatą. Tai pažangus ir veiksmingas būdas užtikrinti geriausią projekto kokybę už mažiausią kainą. Protokolas kartu yra ir pirkimo specifikacija, užtikrinanti proceso efektyvumą.