Prof. Marius Šaliamoras

Visais laikais menininkai pasitelkdavo žinias, turimas priemones ir technologijas norimam rezultatui pasiekti. Praėjo laikai, kai architektai modeliavo aplinką, rengė projektus pasitelkdami plokštuminę braižybą, piešimą, tapybą, skulptūrinį maketavimą (nors daug garsių architektų šias priemones naudoja ir dabar). Tačiau skaitmeninės technologijos XX a. aštuntajame dešimtmetyje negrįžtamai pakeitė architekto darbo vietos vaizdą ir projektavimo metodiką. Skriestuvas, trikampis ir pieštukas jau nėra architektūros profesijos simboliai.

Naivu ir žalinga priešintis pažangai. Tobulėjančios technologijos turi teigiamą poveikį projektavimo greičiui, tikslumui, projektavimo proceso vadybos efektyvumui, operatyviam informacijos apsikeitimui tarp atskirus darbus atliekančių specialistų grupių. Kalbant apie pačią architektūrą, jos kokybę ir kuriamą ilgalaikę meninę, estetinę-emocinę, kultūrinę pridedamąją vertę, pasakytina, kad skaitmeninio projektavimo technologijos ir metodikos didesnio poveikio iki šiol neturėjo.

Pastarasis dešimtmetis – spartaus skaitmeninio projektavimo ir duomenų tvarkymo būdų tobulinimo laikotarpis. Duomenų bazės tampa vis labiau prieinamos, atskiri projektavimo, administravimo ir vadybos, archyvavimo suskaitmeninti duomenys sujungiami ir formuoja „E“ aplinką. Projektavimo programos tobulinamos kompleksinio erdvinio projektavimo kryptimi. Erdvinis projektavimas turi daug pranašumų, palyginti su plokštuminiu. Erdvinis objekto projektas padeda išvengti klaidų, palengvina visų technologinių sistemų integravimą į objektą.

Šiame tobulame vaizde slypi kelios problemos. Visos skirtingos programos turi „susikalbėti“ viena su kita, antraip atskirų technologinių (pirminių duomenų, projektavimo, gamybos, apskaitos) etapų tarpusavio derinimas bus labai komplikuotas. Kita problema sietina su didele tokios kompleksinės sistemos diegimo ir programinės įrangos palaikymo (nuolatinio atnaujinimo) kaina.

Tačiau technologiškai pažangių Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos šalių patirtis įrodo, kad BIM diegimas Lietuvoje neišvengiamas.
Marius Šaliamoras, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas

Europos architektų taryba ACE (angl. Architects Council of Europe), atstovaujanti 560 tūkstančių architektų ir besirūpinanti ES architektų problemomis, 2015 m. Briuselyje vykusioje asamblėjoje konstatavo, kad BIM diegimo klausimai Europoje sprendžiami nepakankamai skaidriai, nedalyvaujant visoms suinteresuotoms šalims, neatsižvelgiant į darbo rinkos atskirose šalyse specifiką. Pastebima stipri lobistinė programų ir programinės įrangos gamintojų veikla. Išnagrinėjus kai kurių šalių patirtį diegiant BIM, buvo konstatuota, kad ACE stipriai atsilieka. Norint pagerinti šią padėtį, buvo įkurta BIM darbo grupė, kurios veikloje dalyvauja ir Lietuvos architektų sąjunga.

Siekiant progreso, nedera vaikytis momentinės naudos. Įvertindami kiekvieno sektoriaus ir profesinės grupės ateities vizijas, galime išvengti BIM diegimo nesklandumų ir skaudžių socialinių padarinių. ES ir Lietuvoje architektų biuruose vidutiniškai dirba po penkis darbuotojus. Vadinasi, architektai dirba lanksčiai, buriasi į grupes, prisitaiko prie kylančių problemų. Tokia lanksti struktūra turi ir silpnąjį aspektą. Maži kolektyvai negali daug investuoti į gamybos priemones. Kai kuriose ES šalyse BIM diegimą kuruoja ir dotuoja valstybė. Manau, taip dera daryti ir Lietuvoje. Palikus šį procesą be priežiūros, kils teisinis chaosas, bankrutuos mažos įmonės, prastės architektūros kokybė, nes neliks konkurencijos, kils socialinė sumaištis.

Norint tikrai suprasti atsiskleidžiančias skaitmeninio projektavimo galimybes, dera atkreipti dėmesį į kitą, dar mažai aptariamą parametrinį arba algoritminį architektūrinės aplinkos ir statinių projektavimo metodą.

Projektavimas, paremtas algoritmu, gimė sociologinių tyrimų aplinkoje. Kai kuriose ES šalyse tokio projektavimo metodikos kūrimą remia valstybė. 2015 m. architektūros bienalėje „Self-Driven City“, vykusioje Taline, galėjome pamatyti išsamiai pristatytas tokio projektavimo galimybes, modeliuojant miestų ateitį. Skaitmeninis objekto modelis sudaro galimybes numatyti atskirų objektų, kompleksų ir didelių struktūrų pokyčius, atsižvelgiant į jų pačių tarpusavio estetinį ir funkcinį santykį bei to santykio kitimą laiko atžvilgiu. Algoritmas gali būti pritaikytas vienai problemai nagrinėti, bet galima modeliuoti, kaip keli parametrai ar objektai veikia vienas kitą ir kokie padariniai tikėtini įgyvendinus vienokį ar kitokį sprendimą.

Algoritminė architektūra suteikia skaitmeniniam modeliavimui galimybę matyti padarinius ir projektuoti atsižvelgiant į laiko aspektą. Tai labai geras besivystančio, lankstaus ir kintančio pasaulio projektavimo metodas. Siekiant ilgalaikės projektavimo kokybės, būtina šį metodą integruoti į Lietuvoje kuriamo skaitmeninio modeliavimo aplinką.